Vaza versus Versmė

Aš galiu būt Vaza

Stoviu kasdien prie lango, gaudydama saulės spindulius. Manau, esu visai nebloga vaza, čekiško stiklo – trapi ir liekna. Tinku čia kambary pagal visokius feng shui ir spalvų derinius. Plius tie antiški raižiniai su kažkokiais paleolitiniais žmogeliais ant šono priduoda autentiškumo. Trapi, liekna ir autentiška. Taip, esu visai svarbi vaza – už mane paklojo ne mažą sumą. Kankina tik vienas dalykas… Būnant vaza turi priprasti prie tuštumos. Ji nuolatinė ir neišvengiama. Man kaip ir tau – nepatinka būti tuščiam, tikiuosi, kad greitai kas pamerks kokią gėlę į mane. Tuomet atsiranda bent jau kažkoks ryšys su pasauliu. Pasitenkini pasitarnaudamas. Gėlė manyje ima augti, o  kai pražysta, paradoksas, bet – pavydu. Aplinkiniai ima žavėtis ta gėle, o ne manimi. Kuo toliau tuo labiau žavisi, o aš, vaza, lyg išnykstu su tuo visu feng shui.  Kuo ilgiau gyena gėlė – tuo labiau mane nervina. Visos vazos labiausiai bijo būti sudaužytos, bet kai tas daiktas manyje žydi, nejučia imi svarstyti kaip čia pasimaišyti kam po ranka, kad dužtum ir vanduo išsilietų. Galėčiau – pati duščiau.Galiausiai gėlė nuvysta, vanduo išpilamas ir aš vėl tampu trapi, liekna ir autentiška – svarbi. Stoviu kasdien prie lango, gaudydama saulės spindulius. Kankina tik vienas dalykas…

Avys. Dorset, Angilja.

Aš galiu būti Versmė

Nuolat veržiuosi iš giluminio šaltinio. Verždamasi per gruntą – valausi, skaidrėju. Kuo aukštyn – tuo sunkyn. Tačiau, net ir norėdama, jau negalėčiau sustoti – per stipriai įsibėgėjau. Varomoji jėga stipresnė už bet kokį akmenį ar kupstą. Trukdžių daug ir jie vis sunkėja. Galiausiai, pasiekiu žemės paviršių ir net šokteliu viršun. Labas žeme, saule! Žėriu saulės spinduliuose ir milisekundei tampu besvore. Mėgaujuosi šia akimirka – mano tikslas pasiektas! Staiga juntu, kaip energija nusilpta ir aš teškiuosi žemyn. Bet, mano nuostabai, aš ne grįžtu atgal į grumstą, bet įsilieju į jau tolyn mane nešančio vandens srovę. Tapusi sraunaus upelio dalimi pasiduodu tėkmei. Iš siauros upės į plačią jūrą. Iš plačios upės į  bekraštį vandenyną. Kuo tolyn – tuo didesnis mano apsijungimas.Ta maža srovelė, kuria kažkada buvau, tapo dalimi. Mes visos mažos srovelės skalaujame žemynų krantus, garuojame ir formuojame debesis, krentame  vėl žemyn lietumi ir maitiname išsausėjusius dirbamus laukus arba tave, vasaros lietaus belaukiantį.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s