Kopų Kuopa

Indų plovimas jau nuo vaikystės buvo vienas tų namų darbų, kurio sekėsi išvengti labiausiai. Kaip ir dauguma vaikų, labiausiai su broliu vaikėmės pramogų. Kiemas leisdavo fantazijai lietais laisvai. Kartu su kitais vaikais sukurti pasauliai pridėdavo realybei dar nematytų atspalvių ir atverdavo duris į taip mylimus nuotykius. Tuo metu namuose kriauklė, pilna indų lyg gyvačių lizdas pelkėje, keldavo baimę, kurią į ausį pašnabždėdavo dar tada neatpažintas Tinginys.

Šiandien už tuometinį išsisukinėjimą jau užsimokėjau. Sako, jei ne tėvai, tai gyvenimas išmoko. Vasara praleista Invino in Nida indų plovykloje vertė kasdien įveikti jau atpažintus, bet vis dar patogiai apglėbiančius, “tinginio pančius”. Jų siūlomas patogumas gana apgaulingas. Kuo labiau pasiduoti – tuo gilyn smengi į pasyvumo, abejingumo bei sąstingio duobę. Kuo giliau – tuo sunkiau išlipti.

Vasaros sezonui pasiekus savąjį zenitą, mūsų virtuvė tapo karo zona. Aš, kaip indų plovėja, užėmiau šnipo-
stebėtojo poziciją. Plauti indus ganėtinai nuobodus darbas. Vienintelis pliusas – galimybė stebėti kas per procesai sukasi aplink. Mano akimis mes visi buvome karinė kuopa. Kaip kiekviena kuopa turi savo kapitoną, taip ir mes, eiliniai, turėjom kapitoną Andrių. Dar vasaros pradžioje Andrius nustato “fronto” t.y. darbo etikos taisykles:

1. Kiekvienas, nepaisant jo pareigų, yra vienodai svarbus ir jo darbas vienodai vertingas. Visi siekiame bendro

galutinio tikslo – patenkinto svečio.

2. Savo užduotis reikia atlikti kaip galima geriau.

3. Galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus – noriai padėti kitiems.

Kap. Andrius, galiu pasakyti, neeilinio gudrumo. Taisyklės buvo ne išaiškintos, bet su laiku parodytos ir įskiepytos. Galiausiai, sklandžiam darbui vykti – būtinos. Kaip tik turėdavau laisvą minutę, sėdu ir lupu bulves. Labai monotoniški mano darbai šioje karo zonoj pasitaikė: indų plovimas, daržovių valymas, patalpų tvarkymas. Žiurėk sėdi, nors ir su geriausiais norais, lupi bulves ir nusibosta, o dar tas žvėriškas karštis… Lupi toliau ir tik dar labiau nusibosta. Pakeliu akis nuo nesibaigiančio bulvių maišo: karštojoj zonoj eiliniai daro stebuklus. Viena po kitos šnypšiančios keptuvės, lyg iš automato paleistų kulkų greičiu smulkinamos daržovės – visi judesiai tikslūs ir ramūs. Veidai išduoda nuovargį, bet kartu ir kylantį azartą. Net nežinau, ar jie patys supranta kaip nerealiai iš šono atrodo ši virtuvė, kai ją užpuola besirikiuojančios eilės čekių… Nuleidžiu akis ir imu skusti tas bulves dar greičiau.

Ir taip mes kariavom visą vasarą. Net nežinau, ar visi tą karą pastebėjo, bet, manau, kiekvienas pajuto – o šį karą tik pajausti ir įmanoma. Gali kilti klausimas su kuo gi mes ten kariavom… Tikrai ne su svečių norais – jie juk begaliniai. Kasryt anksti šiltuose pataluose atsikėlus, kaskart nuo paryčių iki gilios nakties trunkančiam darbui nusibodus ar tavo burbančiam kolegai įkyrėjus, reikėjo kovoti ne su kuo kitu kaip su pačiu savimi. Viduje tūnantis savimyla tinginys, pilnas žemiškų norų – buvo artimiausias kiekvieno priešininkas. Būdų jį įveikti, pasirodo, yra begalės, o jei pritrūksta, visada ginklų pasiūlydavo kiti eiliniai – nuplauk laiptus, nuvalyk langus ir t.t. ir t.t. ir t.t.

jura Nidapic

Tik va sezonas, kaip ir darbas, baigėsi, o karas liko. Savuosius demonus pažinti ir su jais kariauti reikia drąsos. Su kiekvienu laimėtu mūšiu jos randasi vis daugiau, o ir pergalės kuo toliau, tuo didesnės, tuo daugiau laimės atnešančios…

Pabaigai, poeto Antano Šimkaus atpažinti savi priešininkai, kurie, galiausiai, kiekvienam randasi.

Demonai

Mano širdy gyvena viso labo trys dešimtys demonų:

Pirmas atsakingas už degtinę,

Antras viską žino apie moteris,

Trečias išmano taro kortas,

Ketvirtas pažįsta Dievą ir būtent dėl to su juo nebendrauja,

Penktas apsimetinėja, kad viską o viską jau matęs,

Šeštas savo veiklą pradeda ir baigia šeštadieniais,

Septintas visą laiką ilsisi,

Aštuntas sakosi buvęs Marse,

Devintas seka labai daug pasakų, kurios liūdnai baigiasi,

Dešimtas yra dekadentas ir à la Baudclaire‘o bei Poe gerbėjas,

Vienuoliktas gali aplošti Sabonį,

Dvyliktas moka už mano sąskaitą „Suokalbyje“,

Tryliktas man įteikė loterijos bilietą,

Keturioliktas visad mane trukusį įsodina į „Gerosios Vilties“ troleibusą,

Penkioliktas apdovanojo potraukiu į heroiną,

Šešioliktas išmokė daužyti langus,

Septynioliktas dažniausiai apsireiškia Štirlico pavidalu,

Aštuonioliktas leidžia rūkyti ir pūsti dūmus į akis,

Devynioliktas amžinai nieko prieš ir nieko už,

Dvidešimtas, deja, tapo pederastu,

Dvidešimt pirmas nuolat su manimi lošia „akį“,

Dvidešimt antras išrado naujuosius rusus,

Dvidešimt trečias perrašė Naująjį Testamentą timbuktu dialektu,

Dvidešimt ketvirtas privertė mane laipioti stogų pakraščiais,

Dvidešimt penktas kasmet suteikia psichologinę pagalbą,

Dvidešimt šeštas labai primena moterį,

Dvidešimt septintas transliuoja „Nirvaną“ bei „Doorsus“,

Dvidešimt aštuntas nerealiai smūgiuoja kairiąja,

Dvidešimt devintas mėgsta bučiuoti mane sapnuose į nepadorias vietas,

Trisdešimtas kažkodėl itin drovus, nes paskutinis –

Ir vis dėlto, rupūže, ką aš turėčiau veikt vasario mėnesį,

kai jūs nesutelpat?..

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s