Žalia žolė, bet ne žolė. Su uodega, bet ne pelė.

“Beata nori išgelbėti pasaulį” Giedrė.

Kartais draugai, sakydami kas ant liežuvio galo, atspėja slapčiausias mano mintis. Mano mintis! Baisu. Ne, ne jiems… :D Jie pataiko tik į tas geriausias idėjas. Man baisu! Čia slaptažodžio, kaip nuo nulaužto Facebook ar Google, nepasikeisi. Net visas amerikiečių National Security Agency skandalas nublanksta… Klausytis ką kalba Merkel, kai tam išleidai milijardus, samdydamas visokius dėl pinigų apsisnarglėjusius šnipukus ar pažengusias technologijas, kad ir kaip bebūtų keista, – makes sense. Iš kitos pusės, mes žmonės, esam panašesni vieni į kitus negu mum atrodo. Jeigu moki stebėti kūno kalbą, klausytis ką jis ar ji tau sako, su laiku galėsi ir numatyti ką jie galvoja. Baisu. :)

Bet čia ne apie tai.

Čia apie “Beata nori išgelbėti pasaulį”. Galvoju, kad reikia pagaliau pasidalinti šituo noru su visais. Jeigu jau jis išlindo į viešumą kito lūpomis – tebūnie! Tuo labiau, kad sutikau ir daugiau žmonių, kuriems parūpo ne tik sava, bet ir vieša pieva. Kas jau pradėjo fotkinti telefonais ne save, bet tai – kas aplink, manau, pastebėjo, kad ta vieša pieva ne tokia ir žalia. Šiukšlės, triukšmas, skubėjimas, pyktis, pavydas, tingėjimas ir baimė. Šiandienos vieša pieva panašesnė į purvo vonią ir žmonės, pamatai, Orvelio aprašytas aukštuomenės kiaules vis labiau primena.

Sako kiaulė savo purvą visada suranda.

 

animal farm

 

Bet, kaip fizikos, o gal gamtos ar dievo (o gal vienas ir tas pats?) sutverta, purvas žmonėms smirda.  Jei žmogiškieji tavo kanalai dar nepilnai užteršti. Jei dar esi labiau jaučiantis žmogus negu patenkinta kiaulė – ir tu tai matai! Tad taip “Beata nori išgelbėti pasaulį”, bet dar svarbiau, kad ir tu to nori. Aš pasaulio tikrai neišgelbėsiu. Ir tu jam mažai kuo padėsi. Bet jei aš apie tai parašysiu, o tu kažkam papasakosi, o tavo draugas nuspręs apie tai nutapyti paveikslą – mes jau apsijungsim ties vienu tikslu – viešos pievos išvalymu. Smagu sutikti tuos, kurie dar neprarado savo pojūčių.

Iš pradžių apie purvą išgirsti kalbant… Kažkur Afrikoj sako Ebolos virusas. Kažkur rytuose, sako, radikalai pjausto viešai galvas, prievartauja moteris ir žudo vaikus. Su laiku imi ir aplink kažką užuosti.  Jeigu užuodi, tai jis kažkur šalia? Bet juk anksčiau nesmirdėjo… Apsidairai ir matai: tas, kuris anksčiau tau buvo žmogus, akyse virsta panašesnis į purve besivartantį kiauliuką. Staiga kažką pats pajunti. Su baime pažvelgi į veidrodį. Kokia žolė po tavo kojomis?

Savąją pievą ėmiau ravėti – mylėti jau prieš kurį laiką. Kai baigi voliotis purve, suprati, kad užuosti sodintas gėles ir valgyti sudaigintas daržoves daug maloniau. Nors manoji kiaulaitė vis dar čia, dabar ji turi savo gardą, kuriame yra laimingesnė ir sveikesnė negu bet kada prieš tai. Gyvūnas sau. Žmogus sau. Taip ir gyvenam viena kitai padėdamos. Linkiu kiekvienam savo purvą imti kuoptis,  nes visiems, kurie užuodžia, kuo toliau tuo labiau smarvė akis graužia ir svetimus bezdalus valgyti tiesiog užknisa, seni… Oru tai vienu dalinamės.

Peace!

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s